Kodėl žmonės meluoja?

Литва

Kodėl žmonės meluoja

Va, kur klausimas

Литва

Литва

Nežinau, kas yra tiesa, kas melas, kas tikra, o kas ne. Džiaugiuosi, kad pasaulyje yra daugybė žmonių, sugebančių atskirti tikrus dalykus nuo dirbtinių...melą nuo tiesos.

o ką pasirinktumėt jūs:saldų melą ar karčią tiesą?

Литва

Geriausiai karti tiesa

Bet kartais reikia nutylėti...

Литва

Kartais bijau sakyti tiesa, todėl sumeluoju

Литва

Melas – tarsi kokia gelbėjimo valtis, kuria lengvai išplaukiame iš sudėtingų situacijų, išsisukame nuo baudų ir kritikos, išliekame populiarūs ir mylimi, reikalingi arba atvirkščiai – tiek prisiverdame košės, jog išraudę sukame akis šalin, norime prasmegti į žemę, atsukti laiką atgal ir prisimename dar senolių sugalvotą posakį, kad „melo kojos trumpos.“

Meluoti pradedama vaikystėje

Reklama
Dažnas yra pastebėjęs, kad vaikų fantazijos susipina su realybe taip stipriai, jog tėvai kartais nebesupranta, kaip iš tiesų vienas ar kitas įvykis vyko. Tuo tarpu vaikų psichologai teigia, jog visiškai normalu, kad 4-5 metų vaikai mėgsta pasakoti išgalvotas istorijas ir pasakas. Puikus pavyzdys – Buratinas, kuriam meluojant nuolat augdavo nosis.

Tai natūralu tokio amžiaus vaikams. Jie mėgsta klausytis įvairiausių istorijų, patys jas kurti. Daugelis psichologų teigia, kad tokio amžiaus vaikai nė nesugeba atskirti, kas tikra, o kas – išgalvota. Netgi dar daugiau – įrodyta, kad net 6-7 metų vaikai tokiais savo pasakojimais kuo nuoširdžiausiai tiki.

7-10 metų vaikai jau suvokia, kas yra fantazijos, o kas – realus pasaulis. Tačiau labai dažnai jie kalbėdami perteikia ne tai, ką patys suvokia, o savo trokštamus dalykus.

Tokio amžiaus žmogaus smegenys labai lengvai priima teigiamus ir norimus dalykus, tačiau tuos, kurie žeidžia, stengiasi atmesti. Taip veikia besiformuojančios psichikos apsaugos mechanizmai.

Melas paauglystėje tampa savisauga

Psichologiniai tyrimai rodo, jog paaugliai puikiai skiria melą nuo tiesos. Tačiau būtent tada, kai jie suvokia, jog meluojant dažnai pavyksta išsisukti nuo bausmių, jie pradeda meluoti vos tik pajutę pavojų.

Paaugliai meluoja tuomet, kai nenori įžeisti jiems brangių žmonių, kai bando apeiti mokytojų ar tėvų reikalavimus. Tačiau melas turi ir kitą funkciją – jis suteikia laisvės ir nepriklausomybės pojūtį. Meluodami jie bent psichologiškai yra nepriklausomi nuo tėvų, norinčių kontroliuoti kiekvieną jų žingsnį.

Meluoti paaugliai gali pradėti ir po neigiamos tėvų reakcijos į pasakytą tiesą. Jei tėvai nepriima paauglio sakomos tiesos, reaguoja į ją pykčiu, fizinėmis arba psichologinėmis bausmėmis, jie pradeda meluoti, manydami, jog tėvai vis tiek jų nesupras.

Tyrimai įrodė, jog dalį vaikų ir paauglių meluoti privertė patys tėvai. Per griežti, keliantys per didelius reikalavimus, nenuosekliai besielgiantys tėvai verčia vaiką manyti, jog šis nepateisina jų lūkesčių. Tuomet melas tampa priemone išlikti mylimam tėvų ir aplinkinių. Pamenat, kaip jaunasis Frankas melavo savo tėvams, esą jis lanko šeštadienio šokių pamokas, nors iš tiesų tuo metu su draugais sėdėdavo kino salėje? (Frankas McCourtas. Andželos pelenai).

Suaugusių melas

Suaugusieji meluodami puikiai supranta, ką daro ir jų melas turi gausybę pavadinimų. Pavyzdžiui, „baltu“ melu vadiname tokį melą, kuriam išaiškėjus niekas nesijaučia įžeistas ar nukentėjęs. „Baltai“ meluojate tuomet, kai po nelaimingo įvykio kažkas klausia, ar esate susižeidęs, o jūs atsakote neigiamai, nors esate šiek tiek nukentėjęs.

Savaime suprantama, kad ir suaugę dažniausiai meluoja tuomet, kai nori išsisukti nuo bausmių. Toks melas lydi darbe, universitete, kelyje, kai sustabdo pareigūnai, neištikimybės atveju ir kitose panašiose situacijose.

Daugiausia ginčų kelia atsargus kalbėjimas arba dar kitaip – nutylėjimai. Tikriausiai viena iš dažniausiai kartojamų frazių yra „aš nemelavau, aš tik nutylėjau.“ Dėl šito ginčijasi ne tik patys „nutylėtojai“, bet ir psichologai, niekaip nesugalvojantys, meluoja ar nemeluoja kai ką nutylintys žmonės.

Kaip „pagauti“ melagį

Net ir pačius geriausius melagius dažniausiai išduoda kūno kalba. Būtent dėl šios priežasties Vakarų valstybėse (o dabar jau ir Lietuvoje) politikus kūno kalbos specialistai moko neišsiduoti meluojant ar pranešant skaudžias naujienas. Melagius išduoda:

nevalingi rankų ir kojų judesiai;
veido ar nosies kasymas, lietimas;
išraudęs veidas;
lūpų laižymas;
ilgesni nei įprastai pasvarstymai bei klausimai;
pasikeitusi išvaizda (neįprasta, kitokia nei visada);
akių kontakto vengimas;
dažnas mirksėjimas, kalbėjimas užmerktomis akimis;
išsiplėtę akių vyzdžiai;
delnų atsukimas į save (melagiai negali meluoti „atvirais“ delnais);
įprastos kalbėsenos pasikeitimas;
aukštesnis nei įprastai balso tonas;
dažnai nesutampanti kalba ir veido mimika;
dešniarankių akys krypsta į dešinę, kairiarankių – atvirkščiai.
Normaliais atvejais žmonės meluoja tik tada, kai jiems gresia pavojus. Kitaip sakant, melas tampa priemone išlikti. Tačiau šiandienos visuomenė netoleruoja meluojančių. Štai kodėl taip dažnai girdima frazė „geriau karti tiesa nei saldus melas“. Galbūt todėl melagiams per visus metus yra skirta viena diena, kada jie gali meluoti nebaudžiami. Ir netgi sakoma, kad jei tądien nesumeluosi, visus metus nebesiseks.

Литва

nu jo

Литва

Melo kojos trumpos, bet gerai istreniruotos...

Литва

Kiek kartų per dieną meluojame?

Labai piktintis, kad tiesa šiek tiek retušuojama, neverta. Be melo, anot mokslininkų, nebūtų nei šeimos, nei artimųjų, nei kitokių santykių. Paskaičiuota, kad per dieną žmogus pameluoja nuo 50 iki 200 kartų. Žodžiu, tik praveria lūpas ir jau nesako tiesos. Pavyzdžiui, ką sakote susitikusi seniai nematytą pažįstamą? Kad gyvenate gerai (negi guosies kiekvienam sutiktam). Viskas gerai beveik niekada nebūna, nes kuris nors gyvenimo vežimo ratas vis tiek stringa. O jei visi keturi gerai rieda, nesijaudinkite, atsiras, kas įkiš pagalį, ir vėl viskas bus normalu.

Atrodo, kad be šiokio tokio tiesos iškraipymo šiame pasaulyje neįmanoma išgyventi. Sakoma, kad nemeluoja tik tas, kas neturi proto ir fantazijos. Evoliucionuodamas žmogus išlavino ir viena, ir kita. Sociobiologai tvirtina, kad ne tik žmonės, bet ir gyvūnai sugeba manipuliuoti kitais, apgaudinėti ir apsimetinėti. Šiuo požiūriu beždžionės labai panašios į mus. Patinas, norėdamas nukreipti godžios, daug už jį didesnės ir stipresnės patelės dėmesį nuo gardaus kąsnelio, ima su ja „flirtuoti“.

Литва